Savanorių istorijos: 3 pasakojimai

Spausdinti 2012-09-06

Kam šiuolaikiniams – visur skubantiems ir kartais niekur nebespėjantiems – žmonėms reikalinga savanorystė? Kokius poreikius tenkina neatlygintina savanoriška veikla? Ką ji duoda jaunam, o ką – vyresniam? Ar savanorystė gali pasukti gyvenimą kitokia linkme? Tegul į šiuos klausimus atsako patys savanoriai.

 

Vilija Pleskaitė (28 m.), Gatvės muzikos dienos renginių savanorė.

Kaip pasakoja Vilija, dėl pomėgio savanoriauti „kalta" jos mažoji sesuo. „Kai vyko pirmoji Gatvės muzikos diena, ji savanoriavo, o aš tik trumpam išlindau pažiūrėti, kas vyksta mieste. Po to dar ilgai klausiausi jos pasakojimų apie tai, kaip buvo smagu savanoriauti, kokie nuostabūs žmonės yra kiti savanoriai. Tiesą pasakius, kilo pavydas, taigi kitais metais pati užsirašiau savanoriauti".

Smalsumas įtraukė Viliją į savanorišką veiklą, kurioje ji sukasi jau ketverius metus. Merginai priimtinas savanoriavimo Gatvės muzikos dienoje pobūdis – trumpas laikas, aiškūs ir konkretūs darbai, koordinuota veikla. Ką Vilija veikia? Dalina šventės žemėlapius praeiviams, registruoja muzikantus, skirsto jiems šventės atributiką, teikia informaciją žmonėms, o nuo šiol – dar ir koordinuoja kitus savanorius.

Mergina neslepia, kad lankstinukų dalijimas ar muzikantų registravimas nesuteikia ypatingų įgūdžių ar žinių. „Viskas, ką pasiėmiau iš šios savanorystės, daugiausia yra emocinio pobūdžio", – teigia mergina. „Savanoriaujant Gatvės muzikos dienoje, kyla nuostabus jausmas – kur pasisuktum, skamba muzika, žmonės gatvėse šypsosi vieni kitiems, visas miestas švenčia kartu su tavimi, ir staiga supranti, kad tu esi viso to dalis, kad tu prisidedi prie šio nuostabaus vyksmo, darydamas paprastus ir, regis, nereikšmingus darbus, tačiau žinai, kad be jų šventė nebūtų tokia vykusi".

 

Fiodoras Sazonovas (24 m.), Pal. J. Matulaičio socialinio centro savanoris

„Kartais savanorystė gali tapti didelių permainų tavo gyvenime priežastimi", - įsitikinęs Lietuvoje savanoriaujantis estas Fiodoras Sazonovas (24 m.). Prieš atvykdamas į Lietuvą, vaikinas 4 metus Taline studijavo informatiką ir dirbo kompiuterinių žaidimų parduotuvėje. „Po to studijas mečiau, nes supratau, kad man to nereikia. Norėjau kitokios veiklos, norėjau daug keliauti", – pasakoja Fiodoras.

„Atsitiktinai sužinojau apie Europos savanorių tarnybą (EST) ir progą vykti savanoriauti į kitą šalį. Tuo metu aš labai domėjausi Lietuva ir galvojau apie galimybes atvažiuoti ilgesniam laikui čia apsistoti". Fiodorui buvo pasiūlyta dalyvauti tarptautiniame savanorystės projekte ir savanoriauti Pal. J. Matulaičio socialiniame centre veikiančiame vaikų darželyje. „Prieš tai jau buvau dirbęs su vaikais vasaros stovykloje, taip pat Lietuvoje. Taigi tinkamas pasiūlymas atskriejo į teisingą vietą teisingu laiku, ir aš juo pasinaudojau."

Ar Fiodorui neteko gailėtis dėl mestų studijų ir neplanuotų gyvenimo pokyčių? „Man savanorystė padėjo sulaužyti keletą stereotipų apie formalų mokslą: neva po mokyklos būtina stoti į universitetą, gauti kažkokią specialybę. Savanoriavimo metu išmokau ir įgijau įgūdžių, kaip dirbti ir bendrauti su vaikais. Tai teikia daug džiaugsmo. Savanoriauti ketinu ir toliau", – patikino Fiodoras.

 

Audris Smilgevičius (73 m.), Maltos ordino savanoris

Savanoriauja ne tik jauni, dar ieškantys savo gyvenimo kelio, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. 73 m. Audris Smilgevičius savanoriauti pradėjo jau būdamas pensininku. Šiandien pašnekovas priklauso ne tik Maltos ordino savanorių būriui, bet ir prisideda prie pagyvenusių žmonių asociacijos veiklos, yra informacinio portalo www.pagalbadaiktais.lt koordinatorius. Vis dėlto mieliausia ponui Audriui – labdaringa veikla. „Labiausiai man norisi savanoriauti ten, kur yra sergantys, su negalia arba seni vieniši žmonės, kurie negali išeiti iš savo kambario ar net išlipti iš lovos. Jiems išties labai reikalinga pagalba."

Kuo svarbi savanorystė ponui Audriui? „Šiuo metu gyvenu vienas, nes žmoną jau palaidojau. Nors esu uždaro būdo, nenoriu sėdėti prie kompiuterio ar plušėti sode, tad galiu ir noriu padėti kitiems. Savanoriaudamas galiu ir reikalingas būti, ir savo patirtį panaudoti", –mintimis apie savanorystę dalijosi pašnekovas.

 

Vietoje išvadų

Savanoriška veikla – savo laiko, energijos, o kartais ir asmeninio gyvenimo etapo paskyrimas kitiems. Savanoriškas darbas nėra apmokamas, o jo nauda – ne visada apčiuopama. Vis dėlto pašnekovai patikino, kad savanorystė tuo ir graži, kai niekas kitas negali priversti žmogaus savanoriauti, tik asmeninė motyvacija, didelis noras ir pasiryžimas. Viso to kalbintiems savanoriams tikrai netrūksta ir, atrodo, dar ilgai netrūks.

 

Parengta pagal Neringos Kurapkaitienės ir Monikos Kėžaitės-Jakniūnienės knygą „Būk savanoris – keisk pasaulį!". Visą knygą galite nemokamai atsisiųsti paspaudę šią nuorodą (.PDF formatu).

Komentarai

Kitos naujienos

„Galvojimas vien apie save yra pati didžiausia šiuolaikinio pasaulio problema. Kai nebegalvoji tik apie save, tuomet yra savanoriška veikla", – įsitikinęs dainininkas ir aktorius Andrius Mamontovas. „Tačiau jei nežinau, kad kam nors ko nors reikia, tai kaip galiu padėti?", – klausia grupės „G&G sindikatas" vokalistas Gabrielius Liaudanskas-Svaras. Galbūt to nežinai ir Tu? Tuomet ši „Mėnesio temos" rubrika apie savanorystę – kaip tik Tau.

Jaunuoli, nestabdyk!

Užsiprenumeruok mūsų naujienlaiškį !!!